Mechaniniai komposteriai perduoti muziejui

Klaipėdos autobusuose išmontuoti mechaniniai komposteriai – visi popieriniai bilietai nuo šiol žymimi tik naujuosiuose skaitytuvuose, greitojo atsako (QR) kodo puse glaudžiant juos prie stiklinio langelio.

Nebereikalingų raudonų ir geltonų komposterių, populiariai dar vadintų „krokodilais,“ į metalo laužą atiduoti neketinama. Keli jų saugojimui perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Likusieji keli šimtai, tikimasi, sudomins Klaipėdos menininkus.

Pereiti nuo mechaninio žymėjimo prie greitojo atsako kodo nuskaitymo techniškai buvo pasiruošta jau prieš pusmetį, tačiau tiek keleiviai, tiek vežėjai ir platintojai dar turėjo senųjų bilietų atsargų, todėl autobusuose veikė abi popierinių bilietų žymėjimo sistemos. Bilietų platinimo vietose senojo pavyzdžio bilietai nebeparduodami nuo pavasario, autobusų vairuotojai taip pat jau pardavė visus senojo pavyzdžio bilietus, todėl laikyti dvi paralelines bilietų žymėjimo sistemas nebėra poreikio.

Keleiviai, dar turintys nepanaudotų seno pavyzdžio bilietų, iki metų pabaigos juos gali atiduoti į VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ Klientų aptarnavimo centrą, S. Daukanto g. 13A, ir atgauti už juos sumokėtus pinigus.

Viešojo transporto bilietų istorija

Po karo Klaipėdos miesto autobusuose nuplėšiamus bilietus du dešimtmečius pardavinėdavo konduktorės. Po to buvo suvokta, jog išlaikyti vienam autobusui trasoje du darbuotojus vis dėlto yra prabanga, todėl pereita prie savitarnos: sumontuoti aparatai, kurie, įmetus monetas, iškišdavo nuplėšiamą bilietą. Prie tokios sistemos, autobusų parko veterano Gintauto Jono Mockevičiaus prisiminimais, pas mus pereita maždaug 1969-aisias.

Aparatai, pasak jo, būdavo dviejų rūšių: vienas su permatomu langeliu, kuriame matydavosi įmestos monetos, prie vairuotojo, ir kitoks autobuso gale, į kurį įmetus monetas keleiviui reikėdavo pasukti rankeną; tada aparatas iškišdavo nuplėšiamą bilietą.

Sumąstyta buvo pažangiai, tačiau konstruktoriai nepagalvojo apie žmonių išradingumą. Nors galinis aparatas buvo tiems laikams intelektualus, įvertindavo įmesto metalo gabaliuko svorį,  gana greitai keleiviai suprato, jog jį galima „pamaitinti“ atitinkamai sukalibruotų parametrų poveržlėmis, už kurias aparatas iškišdavo bilietą.

Vadinamieji „krokodilai“, G. J. Mockevičiaus atsiminimais, čia aprašytus kasos aparatus pakeitė maždaug 1972-aisiais.  Perėjus prie rinkos ekonomikos, apie dešimtmetį Klaipėdos viešajame transporte veikė kelios atskiros bilietų sistemos. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ tradiciškai išlaikė mechaninius komposterius ir įprastinius „talonus“, o privatūs vežėjai turėjo konduktores, kurios už grynuosius pinigus salone parduodavo nuplėšiamą bilietą.

Keleiviui tai reiškė, kad kioske nusipirkęs Klaipėdos autobusų parko taloną, jis negalėjo juo atsiskaityti už kelionę važiuodamas kito vežėjo autobusu.

2003 metais buvo įvestas vieningas popierinis bilietas. Tuomet VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ iš Kauno kolegų įsigijo ir sumontavo trūkstamus „krokodilus“, atspausdino visuose miesto autobusuose galiojančius vienkartinius ir terminuotuosius popierinius bilietus.

2007-aisiais Klaipėda pirmoji Lietuvoje įvedė elektroninius terminuotus bilietus. Po trijų metų atsirado ir elektroniniai kartiniai. Tačiau mechaniniame komposteryje žymimi popieriniai kartiniai bilietai gyvavo iki šiol.

Deja, mechaninis komposteris taip pat leisdavo nesąžiningiems keleiviams sukčiauti. Dabar, kai „krokodilų“ autobusuose nebeliko, VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ darbuotojų teigimu, galima paminėti keletą tokių sukčiavimo būdų nesibaiminant, jog tai bus panaudota kaip instrukcija.

Populiariausias ir lengviausiai įyvendinamas sukčiavimo būdas buvo lyginimas. Pažymėtas bilietas būdavo sudrėkinamas ir atsargiai išlyginamas stipriai spaudžiant karštu lygintuvu. Popieriaus plaušeliai taip vėl sukibdavo ir tokį „renovuotą“ bilietą būdavo galima daug nerizikuojant vėl kišti į komposterį.

Kiti keleiviai vežiodavosi „albumus“ – panaudotų bilietų rinkinį. Įlipę jie komposteryje pažymėdavo popieriaus skiautę, kad matytų skylučių išsidėstymą, ir kontrolei iš savo rinkinio pateikdavo kaip tik tokį. Dar kiti vežiodavosi savadarbį komposterį, kuriuo pagal pažymėtą skiautę prireikus čia pat išbadydavo skylutes.

Pasak viešojo transporto specialistų, mechaninių komposterių naudojimo trūkumas buvo ir tas, kad informacinėje sistemoje nebuvo galima matyti, kokioje stotelėje, kokiu laiku ir kokiame autobuse bilietai buvo pažymėti. Norint pagal keleivių poreikius nugludinti maršrutų grafikus, tikslus kelionių vaizdas yra būtinas. Dabar papildomai bus galima matyti apie 5-6 milijonus popierinių bilietų žymėjimų per metus, o tai padės susidaryti išsamų kelionių vaizdą bei tobulinti autobusų tvarkaraščius.